Skomantas. Plėšikų pilis

Tai  pasakojimas apie XIII a. žemaičių rikio Žybarto šeimos gyvenimą ir nuotykius. Jo centre – rikio sūnus Uvis, neseniai pabėgęs iš kalavijuočių nelaisvės Rygoje, jam padėjęs žiemgalis Zervis ir Uvio prijaukinta ištikimaVilkė. Žybarto pavedimu jie iškeliauja į Kauną įkandin Uvio vyresniojo brolio Daubaro, kad praneštų jam apie karo žygį.  Prie Nemuno jaunuoliai randa svetimšalių pirklių kūnus ir viskas virsta aukštyn kojom. Be to, knygoje aprašomas XIII a. Kaunas – prekybos centras Nemuno ir Neries santakoje į kurį nuolat  atvyksta  dori miesto svečiai, o kartais – godūs plėšikai.

XIII amžiuje į Kauną aplinkinių žemių gyventojus viliojo Augumo šventė. Jos pagundoms pasidavė ir Ventės rikio Žybarto sūnus Daubaras. Bet vos šis iškeliavo, tėvas, gavęs žinią apie karo žygį, suskubo rūpintis sūnaus susigrąžinimu namo.
Nebuvo kito pasirinkimo, kaip pavymui siųsti jaunylį sūnų Uvį kartu su į palydą įsiprašiusiu draugu žiemgaliu Zerviu. Jų laukė tolimas, bet, regis, ne toks jau ir pavojingas kelias, be to, draugus lydėjo ištikima ir supratinga Uvio prijaukinta Vilkė.
Bet buvo kiek kitaip, nei tikėjosi jaunieji pasiuntiniai. Pasiekę Nemuno pakrantę, jie aptiko nužudytų svetimšalių pirklių kūnus ir užsidegė išsiaiškinti, kas juos nužudė. Draugai net neįtarė, kad ir patys lenda mirčiai į nasrus...